Anubı - Gyvenimo Kritima Dovanosim Krankliui

Sutemu krantai ir dvasia nemirtinga –
Ramus, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos iš laimes
Jos ja pazista sublizga kaip dalgis.

Jos megsta kai zmogu dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Krankli jos kviecia ir zvelgia i gelme
Nustato jo verte, kai pykciu akys jo šviecia.

Esam jo tik šešelis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pašeles – Mirtis išoreje.

Aštriais nagais i sutemu šali,
Veliu takais nunešti jis gali.
Jo laukiam, geidziam ir tylim...
Lai išgirs mus! Uz tai ji ir mylim.

Jo zvilgsni, prisilietima dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritima dovanosiu Jam.